Alytaus biuras
Naujoji g. 52, Alytus
(Alytaus sporto ir rekreacijos centras)
Dubrovnikas – tai vienas gražiausių Kroatijos miestų, įsikūręs Adrijos jūros pakrantėje ir garsėjantis svetingumu bei tvirtomis miesto sienomis. Dubrovnikas taip pat garsėja itin spalvinga miesto praeitimi.
Graikai, įkūrę miestą, pavadino jį Ragusium. Kurortu Dubrovnikas tapo jau 7 amžiuje, o 12 a. miestas pateko venecijiečių įtakon, vėliau atiteko Vengrijai, Osmanų imperijai. 1667 m. žemės drebėjimas beveik sugriovė klestintį miestą.Dubrovniko senamiestis yra saugomas UNESCO.Dubrovniką pastaraisiais metais itin išgarsino populiarus TV serialas „Sostų karai“, kurio dalis buvo filmuojama tarp istorinių Dubrovniko sienų.
Kainos lankomiausiame Kroatijos kurorte Dubrovnike yra gana nemažos, tačiau vidutinės klasės 3* viešbutis gali kainuoti ir nuo 30 € asmeniui už naktį. Jei nori gyventi senamiestyje, patariu ieškoti apartamentų. Jie bus pigesni nei viešbučiai, dažniausiai – su virtuve, todėl galėsi gamintis maistą pats ir sutaupyti nemažą sumą pinigų. Ieškantys poilsio ant jūros kranto toliau nuo senamiesčio, gali išsirinkti tikrai neblogų variantų už prieinamą kainą.
Dubrovnikas turi puikiai išvystytą viešojo transporto sistemą. Jei gyvensi senamiestyje, tau autobuso, greičiausiai, prireiks tik nukeliauti iš oro uosto iki viešbučio ir atgal, tačiau jei esi apsistojęs šiek tiek už miesto centro, turėk omenyje, kad 24 valandas galiojanti kortelė kainuos 30 kunų (apie 4 €). Autobusai kursuoja ne visą parą. Taksi kainos yra gana aukštos – už 3 km kelionę sumokėsi apie 10 €. Iš oro uosto važiuojantis autobusas kainuos apie 5 €, taksi – apie 40 €.
Kroatijos virtuvė tikrai gali sužavėti net itin išrankų keliautoją. Čia rasi tiek šviežios žuvies ir jūros gėrybių patiekalų, tiek ant grotelių keptos mėsos ar išskirtinių žvėrienos dešrelių. Kroatijai didelę įtaką darė ilgą laiką valdžiusi Venecija, todėl čia atrasi ir italų virtuvės pėdsakų. Įdomiausi tradiciniai patiekalai: burek – kepinys su sūriu, buzara – firminis krevečių patiekalas, cevapičici – maltos mėsos kotletas su duona ir svogūnais, sarma – raugintų kopūst suktinukai su malta mėsa ir ryžiais ir pašticada – lėtai troškinta jautiena. Desertui paragauk rožatos – tipiško Dalmatijos deserto, panašaus į pieninę karamelę ir palačinkos – lietinių blynelių, įdarytų uogiene, ištirpintu šokoladu ar smulkintais graikiniais riešutais.
Mėgstamiausi pačių Kroatų gėrimai: rakija – slyvų, vynuogių, figų ir kitų vaisių trauktinė ir pelinkovac – žolelių likeris.
Daugelis kroatų gali bendrauti ir susikalbėti angliškai, nes tai antroji kalba dėstoma mokykloje po gimtosios kalbos. Vokiečių ir Italų kalbos taip pat pakankamai populiarios. Kaip ten bebūtų, vyresnio amžiaus gyventojai sunkiai bendrauja užsienio kalbomis, todėl būnant Kroatijos kaime ar neturistiniuose miesteliuose pravers ir rankų pagalba. Žmonės, dirbantys turizmo versle ir jaunesni žmonės pakankamai neblogai gali bendrauti anglų kalba. Kroatų kalba pakankamai sudėtinga, tačiau jei išmoksite nors kelias frazes kroatiškai, vietiniai gyventojai bus labai laimingi.
Jei keliaujate vasarą būtinai pasiimkite priemonių nuo saulės, gerkite daugybę vandens. Pagalbos telefonas šalyje – 112. Nuo karo pabaigos (1995 m.) šalyje liko 90.000 žemės minų, tačiau turistiniuose objektuose ir aplink yra pakankamai saugu, o vietos, kuriose gali kilti pavojus, pažymėtos specialiais ženklais. Pasisaugokite Bura vėjo pavojaus ženklų, Bura vėjo gūsiai žinomi Velebit apylinkėse ir gali siekti 200 km/h greitį. Stiprus vėjo gūsis iš kelio išmuša netgi galingiausius sunkvežimius.
Liepa ir rugpjūtis Dubrovnike yra kepinantys, lietingų dienų pasitaiko vos kelios, o saulė šviečia 13 val. per dieną. Atostogoms tinkami mėnesiai yra nuo birželio iki rugsėjo. Gegužę ir spalį dar būna šilta, tačiau tiek oro, tiek jūros temperatūra kyla tik iki 21 laipsnio. Šalčiausias mėnuo – sausis, kuomet temperatūra krenta iki 9 laipsnių, būna itin vėjuota ir lietinga.
Jūros temperatūra aukščiausia būna rugpjūtį – 25 laipsniai. Šalčiausia – nuo sausio iki kovo, kuomet ji įšyla tik iki 14 laipsnių.
Dubrovniko miesto siena. Šimtus metų skaičiuojanti miesto siena laikoma Dubrovniko simboliu. Tai pats žymiausias ir lankomiausias objektas šiame mieste. Šiandien matoma siena statyta XII – XVII amžiuje. 1940 metrų ilgio ir net 25 metrų aukščio siena nenutrūkstamai juosia Dubrovniko senamiestį. Sienos apsaugą sustiprina pagrindiniai keturi fortai: Minčetos, Bokaro, Lorenso ir Revelino. Miesto siena taip pat yra apsaugota papildomų dviejų apvalių bokštų, dvylika kvadratinių bokštų, penkių bastionų bei dviejų kampinių fortų.
Placa (Stradum) gatvė – pagrindinė prekybinė miesto gatvė, kurioje rasite Renesanso laikų rūmus, daugybę parduotuvių bei kavinių. Placa gatvė miestą dalija į dvi dalis – šiaurinę ir pietinę ir tęsiasi apie 300 metrų nuo Pilės vartų iki uosto prieigose esančio laikrodžio bokšto.
Minčetos forto pavadinimas kilęs iš Menčeticų šeimos. Jiems priklausė žemė ant kurios dabar pastatytas bokštas. Tai vienas gražiausių Dubrovniko fortų, esančių senamiesčio šiaurės vakarinėje dalyje. Nenugalimo miesto simboliu tapęs fortas pradėtas statyti 1463 metais. Minčetos fortas yra aukščiausiame sienos taške, dėl to nuo jo atsiveria nuostabi panorama į Dubrovniko miestą bei Adrijos jūrą.
Bokaro fortas ir Pilės vartai. Bokaro forto statymo darbai truko vos kelis metus, nuo 1461 iki 1463-ųjų. Cilindro formos Bokaro fortas yra dviejų aukštų. Pagrindinis jo tikslas apsaugoti vakarinį įėjimą į miestą – Pilės vartus, kurie pastatyti vėliau – 1537 metais. Praeityje įėjimą per Pilės vartus skyrė medinis tiltas, kuris kiekvieną vakarą buvo pakeliamas. Tuomet užrakindavo vartus, o raktai specialios ceremonijos metu atitekdavo princui.
Dubrovniko katedra. Pasak legendos, Ričardas Liūtaširdis 1192 metais grįždamas iš kryžiaus žygio pateko į audrą, kurios metu apgadintas laivas užplaukė ant seklumos Lokrumo saloje, esančioje priešais Dubrovniko miestą. Norėdamas padėkoti Dievui už gyvybę, jis pažadėjo šioje vietoje pastatyti didelę bažnyčią. Tačiau apsukrūs to meto lyderiai Ričardą įtikino, jog geriau bažnyčią statyti Dubrvoniko mieste. Katedra pastatyta XII amžiuje ant kelių anksčiau čia buvusių šventovių pamatų. 1667 metais įvykęs stiprus žemės drebėjimas didžiąją dalį bažnyčios sunaikino, bet per tris dešimtmečius ji buvo atstatyta.
Rektorių rūmai. Tarp miesto rotušės ir Šv. Blažiejaus bažnyčios stovi išskirtinis architektūrinis šedevras – Dubrovniko Rektorių rūmai. Žvelgiant į juos nesudėtingai atpažinsime harmoningai susipynusius gotikos, renesanso ir baroko stilius. Dabartinę išvaizdą rūmai įgavo po daugybės rekonstrukcijų, kurių reikėjo dėl gaisrų, sprogimų, žemės drebėjimo. Dar visai neseniai Rektorių rūmai buvo tapę aukščiausios valdžios susitikimų vietų, tačiau dabar juose veikia Dubrovniko istorijos muziejus.
Šv. Blažiejaus bažnyčia. Šiandien matoma barokinė Šv. Blažiejaus bažnyčia pastatyta venecijiečių architekto 1715 metais. Statinys stovi ant anksčiau čia stovėjusios bažnyčios pamatų, kuri buvo labai apgadinta per Didįjį žemės drebėjimą 1667 metais, o visiškai sunaikinta 1706 metais įvykusio gaisro.
Sponzos rūmai. Placos (Stradum) gatvės pabaigoje puikuojasi vienas iš gražiausių Durbrovniko miesto pastatų – renesansinio – gotikinio stiliaus Sponzos rūmai. Šiuo metu Sponzos rūmuose įkurtas muziejus bei saugomi istoriniai miesto archyvai.
Dominikonų vienuolyno kompleksas iškilo XIV amžiuje rytinėje miesto dalyje, netoli Pločo vartų. Jis laikomas vienu svarbiausių architektūrinių paminklų Dubrovniko mieste. Šiuo metu Domininkonų vienuolyne veikia muziejus, eksponuojantis paveikslus, juvelyrinius dirbinius bei kitus, turtingą Dubrovniko istoriją atspindinčius, eksponatus.
Didelis Pranciškonų vienuolyno kompleksas pastatytas XIV amžiuje Placa gatvės pradžioje. Jį sudaro vienuolynas, bažnyčia ir viena iš seniausiai veikiančių pasaulyje vaistinių. Čia taip pat įkurtas bažnytinės dailės kūrinius eksponuojantis Pranciškonų muziejus bei biblioteka, sauganti daugiau nei 7000 knygų kolekciją. Iš jų net 1200 yra seni rankraščiai, turintys neeilinę reikšmę ir svarbą.
Didysis Onofrio fontanas. Šį fontaną rasite praėję pro Pilės vartus – akmens tiltą, vedantį į senamiestį. Fontaną 15 a. pastatė Neapolio architektas Onofrio de la Cava, tačiau iki šių dienų išliko tik pirmasis iš dviejų statinio, skirto vandens tiekimui mieste, aukštų.
